Susidūrus su liga ar jos diagnoze, pirmiausiai visuomet stebimas pirminis šokas:
dažniausiai apibūdinamas tokiais terminais: “ negaliu mąstyti/suvokti”; “aptemo akyse”; “negaliu patikėti”, “ką dabar daryti” ir pan.
dažniausiai tai patiria visi
pirminio šoko trukmė – nuo kelių minučių iki labai ilgo periodo
tai labai svarbus momentas, nes jo metu žmogus nesugeba padaryti reikalingų sprendimų dėl gydymo arba padaromi neteisingi sprendimai
Paprastai pasireiškia emocijų pertekliumi:
vyrauja emocijų perteklius, todėl pacientas negali koncentruotis
bandoma į diagnozę žvelgti tik pozityviai ir paprastai galvojama, kad išgis
vengiama minčių, kad gali būti ir kitaip
paprastai stebimas “aklas prisirišimas” prie gydančio gydytojo
vengia bet kokios informacijos, kuri gali sukelti baimes ir abejones
Paprastai pasireiškia izoliacija:
vengia pokalbių apie savo būklę su visais, išskyrus gydytoją. Tačiau apskritai labai mažai bendrauja su aplinkiniais ir mažai domisi
vengia pokalbių su savo šeimos nariais ir kontroliuoja jų kontaktus su gydytoju
vengia bet kokių kylančių emocijų
Pasidavimas:
užstringama pirminiame šoke,dažnai tikimasi stebuklo
atiduoda visą atsakomybę už sprendimų priėmimą gydytojui arba šeimoms nariams
tikisi išgelbėsiančio gydymo plano iš gydytojo
informaciją apie ligą renka ne pacientas, o jo šeimos nariai
dažniausiai šioje stadijoje pacientas užima bejėgio poziciją, o su gydytojais bendrauja šeimos nariai
Įgalinimas atsiranda, kai:
kai vyrauja pusiausvyra tarp loginio mąstymo ir emocijų: paprastai optimizmas ir racionalus mąstymas dera greta
galime stebėti tokį paciento požiūrį:
“aš galiu bandyti įveikti ligą.”
“aš padarysiu viską, ką reikia, kad gyvenčiau su šia liga.”
aktyviai renka informaciją ir žinias apie savo būklę ir gydymo planą
patys domisi gydymo galimybėmis