Reakcija į diagnozę: pirminis šokas, toliau — neigimas, sustingimas arba kovojimas

Susidūrus su liga ar jos diagnoze, pirmiausiai visuomet stebimas pirminis šokas:

• dažniausiai apibūdinamas tokiais terminais: “ negaliu mąstyti/suvokti”; “aptemo akyse”; “negaliu patikėti”, “ką dabar daryti” ir pan.
• dažniausiai tai patiria visi
• pirminio šoko trukmė – nuo kelių minučių iki labai ilgo periodo
• tai labai svarbus momentas, nes jo metu žmogus nesugeba padaryti reikalingų sprendimų dėl gydymo arba padaromi neteisingi sprendimai

Neigimas

Paprastai pasireiškia emocijų pertekliumi:

• vyrauja emocijų perteklius, todėl pacientas negali koncentruotis
• bandoma į diagnozę žvelgti tik pozityviai ir paprastai galvojama, kad išgis
• vengiama minčių, kad gali būti ir kitaip
• paprastai stebimas “aklas prisirišimas” prie gydančio gydytojo
• vengia bet kokios informacijos, kuri gali sukelti baimes ir abejones

Sustingimas

Paprastai pasireiškia izoliacija:

• vengia pokalbių apie savo būklę su visais, išskyrus gydytoją. Tačiau apskritai labai mažai bendrauja su aplinkiniais ir mažai domisi
• vengia pokalbių su savo šeimos nariais ir kontroliuoja jų kontaktus su gydytoju
• vengia bet kokių kylančių emocijų

Pasidavimas:

• užstringama pirminiame šoke,dažnai tikimasi stebuklo
• atiduoda visą atsakomybę už sprendimų priėmimą gydytojui arba šeimoms nariams
• tikisi išgelbėsiančio gydymo plano iš gydytojo
• informaciją apie ligą renka ne pacientas, o jo šeimos nariai
• dažniausiai šioje stadijoje pacientas užima bejėgio poziciją, o su gydytojais bendrauja šeimos nariai

Kovojimas

Įgalinimas atsiranda, kai:

• kai vyrauja pusiausvyra tarp loginio mąstymo ir emocijų: paprastai optimizmas ir racionalus mąstymas dera greta
• galime stebėti tokį paciento požiūrį:
• “aš galiu bandyti įveikti ligą.”
• “aš padarysiu viską, ką reikia, kad gyvenčiau su šia liga.”
• aktyviai renka informaciją ir žinias apie savo būklę ir gydymo planą
• patys domisi gydymo galimybėmis