Reakcija į diagnozę: pirminis šokas, toliau — neigimas, sustingimas arba kovojimas

Susidūrus su liga ar jos diagnoze, pirmiausiai visuomet stebimas pirminis šokas:

  • dažniausiai apibūdinamas tokiais terminais: “ negaliu mąstyti/suvokti”; “aptemo akyse”; “negaliu patikėti”, “ką dabar daryti” ir pan.
  • dažniausiai tai patiria visi
  • pirminio šoko trukmė – nuo kelių minučių iki labai ilgo periodo
  • tai labai svarbus momentas, nes jo metu žmogus nesugeba padaryti reikalingų sprendimų dėl gydymo arba padaromi neteisingi sprendimai

Neigimas

Paprastai pasireiškia emocijų pertekliumi:

  • vyrauja emocijų perteklius, todėl pacientas negali koncentruotis
  • bandoma į diagnozę žvelgti tik pozityviai ir paprastai galvojama, kad išgis
  • vengiama minčių, kad gali būti ir kitaip
  • paprastai stebimas “aklas prisirišimas” prie gydančio gydytojo
  • vengia bet kokios informacijos, kuri gali sukelti baimes ir abejones

Sustingimas

Paprastai pasireiškia izoliacija:

  • vengia pokalbių apie savo būklę su visais, išskyrus gydytoją. Tačiau apskritai labai mažai bendrauja su aplinkiniais ir mažai domisi
  • vengia pokalbių su savo šeimos nariais ir kontroliuoja jų kontaktus su gydytoju
  • vengia bet kokių kylančių emocijų

Pasidavimas:

  • užstringama pirminiame šoke,dažnai tikimasi stebuklo
  • atiduoda visą atsakomybę už sprendimų priėmimą gydytojui arba šeimoms nariams
  • tikisi išgelbėsiančio gydymo plano iš gydytojo
  • informaciją apie ligą renka ne pacientas, o jo šeimos nariai
  • dažniausiai šioje stadijoje pacientas užima bejėgio poziciją, o su gydytojais bendrauja šeimos nariai

Kovojimas

Įgalinimas atsiranda, kai:

  • kai vyrauja pusiausvyra tarp loginio mąstymo ir emocijų: paprastai optimizmas ir racionalus mąstymas dera greta
  • galime stebėti tokį paciento požiūrį:
  • “aš galiu bandyti įveikti ligą.”
  • “aš padarysiu viską, ką reikia, kad gyvenčiau su šia liga.”
  • aktyviai renka informaciją ir žinias apie savo būklę ir gydymo planą
  • patys domisi gydymo galimybėmis