Straipsnis apie lėtines ligas

Kaip susitaikyti su diagnoze – nepagydoma liga?

Ramutės Šulčienės rengtas straipsnis su psichologe - psichoterapeute Rūta Butkute

Lėtinė liga po truputį atima ne tik fizinę, bet ir psichologinę bei dvasinę žmogaus sveikatą. O be jos kovoti su liga (arba išmokti su ja gyventi) – lyg be rankų kelti sunkiausią akmenį.

Apie 60–70 proc. paliatyvių ligonių (žmonių, sergančio aktyvia progresuojančia liga su nedidele išgydymo perspektyva) išgyvena psichologinę krizę. O iki 77 proc. ypač sunkių ligonių patiria depresiją. Užsienyje, pavyzdžiui, JAV, Kanadoje, psichologinė pagalba priskirta prie palaikomosios medicinos kaip būtinas dalykas. O kaip yra Lietuvoje? Ar žmogui, sužinojusiam apie sunkią ligą, yra pasiūloma susitikti su psichologu?

Psichologė-psichoterapeutė Rūta Butkutė sako, jog ligoninėse psichologų tikrai dirba. Deja, jų kur kas mažiau nei reikėtų. Be to, pagalbos prieinamumas priklauso ir nuo diagnozės. Onkologiniams ligoniams šiuo metu psichologinė pagalba labiau prieinama – ją siūlo įvairios organizacijos ir centrai. Pavyzdžiui, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (www.pola.lt), Šv. Pranciškaus onkologijos centras (www.onkocentras.lt) ir kt. Bet lėtinės ligos – ne tik onkologinės. Tai ir diabetas, reumatoidinis artritas, išsėtinė sklerozė, psoriaziniai susirgimai, žvynelinė ir t. t. Šiems žmonėms dažniausiai psichologinės pagalbos dažniausiai tenka ieškoti patiems. Be to, kaip aiškina pašnekovė, su lėtinėmis ligomis sergančiais žmonėmis specialistai dirba, remdamiesi savo patirtimi. Mažai parengta specialių programų, kaip padėti ligoniui ir jo artimiesiems susitaikyti su ligos diagnoze.

R. Butkutė sako, kad psichologiniu požiūriu, liga visų pirma yra tam tikras praradimas. Ligoniai praranda ne tik fizinę sveikatą, bet ir savo planus, svajones, socialinį gyvenimą. Jie turi susitaikyti su mažėjančiomis galimybėmis. Visa tai sunku įvairaus amžiaus asmenims. O ambicijų ir planų kupinam jaunam žmogui – ypač. 1969 m. amerikiečių psichiatrė E. Kubler-Ross aprašė penkias gedėjimo stadijas. Remdamasi jomis, šiuolaikinė psichologija reakciją į lėtinę ligąapibūdina trimis etapais: šokas arba neigimas, sustingimas ir kovojimas. Lėtinės ligos diagnozę išgirdę asmenys juos taip pat pereina. Tiesa, nebūtinai visus arba ne visus iš eilės. Būna ir taip, kad į tą patį etapą sugrįžtama kelis kartus. Pašnekovė pasakoja, jog paprastai sergantysis pirmiausiai patiria šoką arba neigimą. Paprastai tokią reakciją patiria visi, o šis etapas gali trukti nuo kelių minučių, dienų arba ilgo periodo. Ligonis nepriima minties, jog jis serga. Jo galvoje sukasi panašios mintys kaip „ne, man taip negali nutikti“, „iš tikrųjų aš nesergu, čia klaida“, „ką dabar daryti“ ir pan. Blogiausia tai, kad šioje fazėje žmogus nesugeba priimti sprendimo dėl gydymo būdo, kas vėliau gali turėti daug neigiamų pasekmių. Kaip greitai ligonis pereis šį šoko ir neigimo etapą, daugiausiai priklauso nuo jo asmeninių savybių. Kai kuriems užtenka dienos apmątymų ir jie jau pradeda tartis su gydytojais, ko imtis toliau. Ir gydantiems gydytojams, ir artimiesiems svarbu žinoti, kad šiuo etapu pacientas patiria įvairių emocijų perteklių, todėl būna sunku koncentruotis, kartais stebima, kad pacientai ir jo artimieji į ligą ir situaciją žvelgia tik pozityviai, galvoja, kad išgis, tačiau visiškai vengia minčių, kad gali būti ir kitaip. Gydytojams būna sunku, nes pacientai labai prisiriša prie gydytojo, vengia bet kokios informacijos, kuri gali kelti baimes ir abejones.

Antrasis reakcijos į lėtinę ligą etapas yra sustingimo etapas Žmogus tarsi sustingsta, izoliuojasi nuo artimųjų ir draugų, susiaurėja jo socialinis ratas. Iš esmės, galime matyti, jog žmogus labai vengia pokalbių apie savo būklę su visais, išskyrus gydytoją. Tačiau labai mažai domisi liga, jos eiga, galimais sprendimo būdais.

Paprastai jie paklūsta gydymo planui, bet patys gydymo procese aktyviai nedalyvauja. Psichologiškai jie būna atsiriboję nuo to, kas su jais vyksta, vengia bet kokių emocijų. Sustingimas paprastai slepia bejėgiškumo jausmą. Žmogus mano, kad jau viskas – nieko nebepadarysi. R. Butkutė sako, kad ši fazė netgi pavojingesnė už pirminį šoką, nes pirmoji sergančiojo reakcija, nors ir audringa, bet ne taip stipriai paveikia asmenybę. Tik retais atvejais sustingimo etape patiriamos teigiamos emocijos. Pavyzdžiui, palengvėjimas po daugybės tyrimų ir nežinomybės laukiant, kol paaiškės diagnozė.

Trečiasis etapas –kovos arba įgalinimo. Tai sąmoningas žmogaus pasirinkimas bandyti daryti tai, ką jis gali. Paprastai matome, kad egzistuoja pusiausvyra tarp loginio mąstymo ir emocijų. Tai reiškia, jog žmogus išlieka optimistu, tačiau kartu mąsto labai racionaliai. Žmonės bando priimti visus kylančius jausmus ir susidurti su realybe, jos neneigti. Liga visuomet kelia sunkesnius jausmus ir emocijas - baimę, kaltę, liūdesį, nerimą ir pan. Šiame etape sergantysis pertvarko savo gyvenimą: apmąsto, kas dabar yra svarbu, o kas ne. Ką praranda, ką gali padaryti ir netgi ką privalo daryti. „Įgalinimo faze šį etapą vadiname todėl, kad žmogus pagaliau suvokia, jog jis taip pat gali daryti įtaką savo sveikatai ir gydymo procesui. Galima sakyti, sergantysis atgauna kontrolę, kurią buvo praradęs vos sužinojęs apie ligą. Paprastai stebime tokį paciento požiūrį "aš galiu įveikti ligą" arba "aš padarysiu viską, ką reikia, kad ir toliau gyvenčiau su šia liga". Ligonis nebėra tik pasyvus stebėtojas, o gydytojas – dievas. Nuo šio momento jie bendradarbiauja“, – sako R. Butkutė. Pacientai aktyviai renka informaciją apie savo būklę, gydymo planą, domisi visomis gydymo galimybėmis.

Kai kurias ligas gydyti reikia pradėti greitai. Delsti nebūna kada – reikia pradėti chemoterapiją, leistis insuliną, operuotis ar vartoti daug pašalinių poveikių turinčius vaistus. „Yra dalykų, kurie nediskutuotini – juos būtina padaryti, kad žmogui netaptų blogiau. Tačiau vėliau sergančiajam vis tiek siūlyčiau apmąstyti situaciją, ją įvertinti, o pastebėjus, kad tampa itin sunku - galbūt susitikti su psichologu“, – pataria specialistė. Anot jos, jei žmogus nuolat juokauja apie savo ligą, tai nėra požymis, kad jis puikiai tvarkosi su jausmais. Per daug juokų ar nerealistinis optimizmas – lygiai toks pat ligos neigimas kaip ir begalinis naršymas internete, ieškant informacijos apie diagnozę ir „kaip kam buvo“. Tiesa, tai nereiškia, kad nereikia visai domėtis. Ieškoti informacijos svarbu, bet būtina kalbėtis ir su gydytoju, aptarti, kas vyksta. Dar vienas neigimo būdas – nepasitikėti nė vienu gydytoju. Kiekvienas turi teisę išklausyti kelių gydytojų nuomonės. Vis dėlto reikėtų suprasti, kada laikas sustoti ir pradėti iš tiesų gydytis. Į klausimą, ar verta ligoniams ieškoti to paties likimo žmonių, pašnekovė vienareikšmio atsakymo neturi. Tai priklauso nuo sergančiojo asmenybės. Uždaresniems žmonėms atsiverti arba klausyti apie kitų išgyvenimus gali būti per sunku. Tačiau atviresnėms asmenybėms dalytis patirtimi būtų vertinga. Apskritai susirasti asociaciją, vienijančią ta pačia liga sergančiuosius, gali būti naudinga. Ji gali suteikti daug tikslios ir naudingos informacijos.

Psichologė primena, kad lėtinės ligos diagnozė keičia visą sergančiojo pasaulį, visus lygmenis: fizinį, emocinį, psichologinį, dvasinį ir socialinį. „Pokyčiams suvokti ir priimti reikia laiko. Duokite jo sau, – sako R. Butkutė. – Po truputį dėliosis nauja kasdienybė, išsiaiškinsite, ką turite daryti. Gali tekti išmokti kontroliuoti savo ligą, pavyzdžiui, susirgus diabetu. Gali tekti apgalvoti ateitį, kaip gyventi, kad ligai progresuojant, būtų lengviau.“ Labai dažnai po diagnozės užsisklendžia ne tik sergantysis, bet ir jo artimieji. Jie nežino, kaip prieiti prie ligonio – ar jo gailėti, ar geriau nesikišti. Specialistė artimuosius drąsina kalbėtis, kad liga netaptų tabu. Taip pat svarbu neversti sergančio žmogaus galvoti tik teigiamai. Pavyzdžiui, labai normalu, kad susirgęs žmogus patiria baimę - gydymo, gyvenimo pasikeitimo, šeimyninių ar santykių pokyčių, galų gale - mirties. Tik tuomet, kai žmogus gali įvardinti savo baimes, jis pradės galvoti, ką gali daryti. Psichologinė pagalba labai reikalinga visai ligonio šeimai. Nereikėtų bijoti ir klausimo „kodėl?“, net jei nebus surastas atsakymas. Šis klausimas iškelia daug paslėptų, dažnai sunkių emocijų. Nepaisant to, jis labai reikalingas, kad vėliau būtų galima priimti realybę, susitaikyti su liga. Beje, klausimą „kodėl susirgau?“ galima apversti – „dėl ko verta daryti viską, kad jausčiausi geriau?“. Vieniems tai būna rūpestis dėl vaikų. Kiti sukuria naujų planų ar svajonių. Tyrimais įrodyta, kad turintys stiprų pareigos jausmą žmonės reaguoja ne taip emocingai ir stengiasi kuo greičiau pasveikti arba prisitaikyti prie ligos.

Iš esmės - pacientai itin dažnai išreiškia norą vėl būti "normaliais" - atlikti pareigas, tęsti santykius, turėti pomėgius ir visiškai nenori būti priimami kaip kitokie ar sergantys. Tai tikrai svarbu, tačiau kartu aišku, kad lėtinė liga atneša daug pokyčių. Jie yra neišvengiami. Ir kartais, kas pradžioje atrodė kaip pralaimėjimas, vėliau gali pasirodyti kaip judėjimas į priekį. Geriau skatinti žmones kreipti dėmesį į "pusiau pilną, o ne pusiau tuščią puodelį".