Straipsnis apie emocijas

„Ne, man neliūdna. Man viskas gerai“, – sakome ir bandome nuoširdžiai šypsotis, kai tuo tarpu jaučiamės visiškai bejėgiais: iš skausmo sprogsta širdis, gerklę spaudžia ašaros. Pozityvus nusiteikimas – priešnuodis liūdesiui, baimei, įtampai ir visoms kitoms gyvenimo negandoms, jis žmogui padeda suvaldyti situaciją, išlikti ramiu ir stipriu – juk, žinia, viskas gyvenime laikina... „Tokį požiūrį skatinantys įvairių praktikų šalininkai iš dalies teisūs: teigiamos emocijos padeda gyventi kokybiškiau, greičiau sveikti, sėkmingiau siekti tikslų, – sako psichologė–psichoterapeutė Rūta Butkutė, – Tačiau, norint susitvarkyti su užplūdusiais neigiamais jausmais, reikia ne tik juos pažinti, bet išmokti priimti visokius - džiugius ar sunkius, o ne pabėgti nuo jų.. Tuo tarpu nerodomos neigiamos emocijos, kartais neišverktos ašaros žmogui kliudo.“

Rudenį akivaizdžiai padaugėja liūdnų, paniurusių žmonių. Ruduo – metų laikas, kai neigiamos emocijos ima viršų?

Neigiamas emocijas gali sukelti įvairūs veiksniai: liga, netektis, savęs nerealizavimas, išoriniai veiksniai, aplinka. Ne visi žmonės moka įvardinti, ką jaučia: kartais paprastą, o kartais dažnai kartu su rudeniu atsiradusį liūdesį, nostalgiją priskiria depresijai. Žmogus – gamtos dalis, todėl galima tvirtinti, kad ir jo nuotaiką, būsenas, sveikatą įtakoja gamtos cikliškumas, sezonų kaita: daugiau saulės – daugiau džiugesio ir gyvybingumo, tuo tarpu ruduo, šaltis – skatina ilgėtis šilumos, jaukumo. Apskritai svarbu, kad kilusias neigiamas emocijas priimtumėme natūraliai: visame kame egzistuoja du poliai, svarbu suprasti, kad reikia visko – ir džiugi, ir sunki patirtis padeda tobulėti ir pažinti save. Bet, jei liūdesys, bloga ir beprasmiška būsena trunka ilgiau, jei visa tai ima varginti, sunkiai atliekami kasdieniai darbai - tikrai verta pasikonsultuoti su specialistu, kuris padės suprasti, kas paskatino ją atsirasti ir kaip visa tai išgyventi.

Ar neigiami jausmai tokie pat „kokybiški“ kaip ir teigiami?

Jausmai – žmogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas, tai dalis mūsų pačių. Jie gali būti ir teigiami, ir neigiami – natūralu, kad skirtingus reiškinius priimame skirtingai ir į juos reaguojame skirtingai. Liūdesys, nerimas, skausmas, baimė, pyktis – šie „sunkūs“ jausmai lygiai tokie pat natūralūs kaip ir geri – džiaugsmas, laimė, pasitenkinimas ir pan. Galbūt jie mums nėra malonūs, laukiami, bet taip pat dalis mūsų, todėl turime juos išgyventi, į juos įsiklausyti. Jei vengsime, neigsime, mėginsime visas blogas emocijas kažkur savyje užspausti ir paslėpti, jos gali visai nelauktai iškilti į paviršių, išsiveržti ne pačioje geriausioje mums situacijoje, dažnai kur kas subtilesniais ir žalingesniais būdais. Neigiantis emocijas žmogus kartu nuneigia ir dalį savo natūralaus gyvenimo ir patirties.

Kaip reaguoti į neigiamas emocijas?

Natūralūs, dėl išorinio poveikio, aplinkos atsiradę neigiami jausmai visada kažką parodo: žmogui reikia susimąstyti, ką jis ne taip daro, gal pats metas kažką pakeisti, gal jam ko nors reikia?.. Kaip elgtis, turi nuspręsti kiekvienas asmeniškai. Žmogus gali nieko nedaryti – tiesiog „išbūti“ arba skirti laiką sau: muzika, knygos, susitikimai su nuoširdžiais bičiuliais, pasivaikščiojimai gamtoje, treniruoklių salė, naujas pomėgis – kiekvienam pagal charakterį, gyvenimo būdą ir stilių.

Svarbu nebandyti specialiai neigti jausmo. Kai liūdna, tampa sunku šypsotis, bet tai nereiškia, kad negalime efektyviai dirbti ir kokybiškai gyventi. Ir mums, ir aplinkiniams bus kur kas paprasčiau, jei neslėpsime savo būsenos, atvirai pasipasakosime – taip greičiau atsikratysime sunkumo.

Be abejo, egzistuoja patarimų mums keisti mąstymą. Tai tikrai veikia, bet pirmiausiai turime sąmoningai suvokti, ką reikia keisti ir kas nėra gerai. Kai žmogus nebėga nuo gyvenimo, leidžia sau jausti ir sąmoningai pripažįsta savo jausmus – priima save tokį, koks yra, jis greičiau išsilaisvina, pasijunta stipresniu ir gali gyventi toliau. Sąmoningai nesuvokus, kas nutiko, negalima pakeisti minčių tėkmės. Nenatūraliai šypsotis visiems ir bet kada – savęs laužymas, bėgimas nuo paties savęs. Todėl galime apsispręsti, kaip gyventi - kokybiškai, natūraliai ir produktyviai ar kiek nenatūraliai.

Nesenai Japonijoje pradėta praktikuoti nauja „ašarų terapija“. Sakoma, kad ji efektyvesnė nei juoko...

Teko lankytis Japonijoje: dėl egzistuojančių kultūros savitumų, prigimtinių charakterio ypatumų, dėl klimatinių ir geografinių šalies ypatumų japonai gyvena įtampoje ir strese, nenuostabu, kad savižudybių skaičius čia labai didelis. Beje, panaši situacija savižudybių klausimu yra ir Lietuvoje. Japonams nepriimtina viešai demonstruoti jausmus, rodyti savo silpnumą, juolab, verkti. Iš prigimties jie – darboholikai ir perfekcionistai, reikalaujantys iš savęs labai daug, retai primetantys savo rūpesčius kitiems. Kai nesiseka, iškyla dideli sunkumai, kurių patys išspręsti negali, japonai neretai mato vienintelę išeitį – nusižudyti. Manau, kad ašarų terapija jų krašte - bandymas išlaisvinti susikaupusias neigiamas emocijas.

Ašaros – natūrali reakcija, o priežasčių verkti yra daugybė – tiek fiziologinių, tiek emocinių. Mokėjimas verkti – vienas iš būdų išreikšti savo jausmus, deja, dažniausia ašaros pasipila, kai sunku, liūdna, nepakeliama. Verkdamas žmogus išlaisvina viduje susikaupusią didelę įtampą, tarsi apsivalo, užplūsta didelis palengvėjimas – ne veltui sakoma, kad verkimas gydo, taip pasiekiama emocinė pusiausvyra. Tiesa, vienareikšmiškai teigti, kad ašarų terapija tinka visiems be išimties, negalima: kiekvienam savo – ką rinktis, priklauso nuo asmenybės tipažo. Pvz. : valingas, daug energijos turintis žmogus rinksis aktyvų būdą, daug daugiau bendraus su kitais, o štai empatiškas, uždaresnis žmogus vengs bendrauti, atsitrauks, norės ramybės. Tokiam žmogui geriau pabūti pačiam su savimi, gal išsiverkti arba išsikalbėti su kokiu geru draugu. Iš esmės, jei bet kuris asmuo ilgai kaups nuoskaudas, ilgą laiką jaus liūdesį, įtampą – tuomet neigiamos emocijos gali pavirsti ir simptomais: pvz.: gali atsirasti atsiras įtampos skausmai, įvairios ligos, nerimas ar kartais ir depresija.

Vyrai ir ašaros – nesuderinamas dalykas?

Egzistuoja toks stereotipas, kad vyrai negali verkti: tarsi toks vyras būtų silpnas, menkas, taip nepriimtina. Iš tiesų, stiprus vyras nevengs visokių jausmų, tarp jų - kartais ir ašarų, kurios yra labai natūrali žmogaus gyvenimo dalis. Jausmų įvairovė, tarp jų net ir ašaros, rodo rodo asmenybės platumą ir brandumą, o įsisąmoninti jausmai - neretai tampa pretekstu kažką gyvenime pakeisti.

Labai dažnai mamos drausmina savo mažamečius vaikus: „Neverk, negražu“, „Tu jau didelis, gėda verkti“, „Žiūrėk, iš tavęs visi juokiasi“. Ar jos teisingai elgiasi? Gal tai – „meškos paslauga“?

Tikrai nereiktų versti vaikų slopinti jausmų, įvardinti juos gėdingais, beverčiais ar nenormaliais – atvirkščiai, mažylius reikia mokyti juos atpažinti. Vaikai per mus ir mokosi pažinti visus jausmus. Mamos galėtų dažniau priglausti, apkabinti, nuoširdžiai pasikalbėti ir paaiškinti vaikams situaciją, nes po kurio laiko konkretaus jausmo slopinimas gali tapti sunkumų gyvenime priežastimi.

Šiuolaikinės technologijos – „lazda su dviem galais“: jos lavina vaikus ir kartu „naikina“ – juk žmogui įgimtas biologinis poreikis bendrauti. Pastebėta, kad prie kompiuterio itin daug laiko praleidžiantis vaikas nemoka elgtis draugų kompanijoje, neatpažįsta savo jausmų, jų bijo.

Kokios priemonės padeda įveikti atsiradusius sunkumus?

Vaikų atveju - buvimas su vaiku, įvairūs žaidimai, taip pat kartu kuriami šeimos ritualai - tai padeda vaikui pasijausti saugesniu, stipresniu pasaulyje.

Neretai savo jausmuose pasiklysta ir suaugusieji. Egzistuoja įvairių patarimų, kaip elgtis, atsiradus sunkumams – kiekvienas turi atrasti sau tinkamą kelią - buvimas ir nuoširdus pokalbis su artimu žmogumi, aktyvi veikla, kažko naujo mokymasis ir pan.

Svarbu suvokti, kad sunkumai praeina arba juos galima įveikti, kai darome tinkamus veiksmus.

Taip pat siūloma ir konsultacijos ar psichoterapija: psichologai moko pažinti save ir išmokti kalbėti apie save. Jų metu žmogus gali ir verkti, tik to nereiktų baimintis, atvirkščiai – tai būdas suprasti, kas buvo sunku, kas skaudino ir tai išlaisvinus - ateina palengvėjimas ar susitaikymas. Su ašaromis tarsi atsipalaiduoja jausmai: žmogus pasakoja, kas vyksta, ką jis jaučia, analizuoja mintis ir bando suprasti savo poelgius, ieško išeities. Tai lyg kelionė į save, po kurios atsiveria visai kiti, nauji keliai.