Kas gali padėti, kai naujagimis gimsta anksčiau laiko?

Šis mano straipsnis rengtas nevyriausybinei organizacijai - "MP-mamos pienas": https://www.facebook.com/MP.mamosPienas

Kūdikio gimimas anksčiau laiko - itin stresinė situacija visai šeimai, kuri tikrai sukelia įvairias emocines reakcijas. Visos kylančios emocijos yra natūralios, reikalingos, kad vaikelio mama ir visa šeima galėtų kuo greičiau priimti ir susitaikyti su šia situacija.

Yra nustatyta, kad visos mamos ir kiti šeimos nariai patiria pirminio šoko reakciją, kai vaikelis gimsta per anksti. Ši reakcija gali pasireikšti ir trukti nuo kelių minučių iki tikrai ilgo periodo - kartais netgi iki metų laiko.

Tai tikrai svarbus momentas, nes tokiu metu mažai bendraujama, dažnai išgyvenamas bejėgiškumo jausmas. Labai dažnai iš mamų, kurių vaikeliai gimsta per anksti, šioje fazėje galima išgirsti tokį pasakymą: "ar kas nors kitas gali suprasti, ką aš jaučiu?".

Iš tiesų, gali būti, kad kitas žmogus gali ir nežinoti, kaip jūs jaučiatės, bet gali bandyti suprasti, jeigu išdrįsite pasidalinti.

Bejėgiškumo jausmo išgyvenimas dažnai veda į užsidarymą ar net situacijos neigimą. Iš esmės, tai labai žmogiška, natūrali reakcija, kurios trumpą laiką netgi ir reikia. Bet ji neturėtų tęstis ilgai, nes tuomet nebus atliekami būtini sprendimai vaikelio labui ir tikrai nepadės mamai priimti šios situacijos.

Todėl norisi kalbėti apie tai, kas gali padėti ir kur galima kreiptis pagalbos, jei vaikelis gimsta anksčiau laiko:

  • Gydytojas:

santykis su gydytoju tikrai itin svarbus, nes tai žmogus, kuris pirmiausiai rūpinasi Jūsų vaikeliu. Svarbu rasti kontaktą su gydančiu gydytoju, nebijoti klausti, nebijoti atrodyti kvailai, pasidalinti savo nerimu dėl vaikelio būklės, ateities prognozių ir atliekamų procedūrų. Kartais gydytojai negali prognozuoti ateities ar iš karto diagnozuoti, nes tam reikia laiko ir situacijos, dinamikos stebėjimo.

Dažnai šiuo metu mamoms ir visai šeimai tikrai kyla baimė, nerimas, pyktis ir bejėgiškumas - svarbu suvokti šiuos jausmus ir nekaltinti gydytojų, bet jausmais pasidalinti su šalia esančiais ar netgi pačiais gydytojais.

Visi šie jausmai, jeigu nėra įsisąmoninti, kausto ir paralyžuoja, o kartais ir blogina kontaktą su gydytojais.

  • Šeimos nariai:

pastebima, kad kiti šeimos nariai irgi bijo arba jaučia nerimą, bet kartu stengiasi būti ar atrodyti "stiprūs", nes nežino, kaip reaguoti. Tokiu būdu jie bando tvarkytis su šoko situacija.

Gana dažnai anksčiau laiko vaikelio susilaukusios mamos išsako mintis, kad ne jos gauna palaikymą iš namiškių, bet pačios dar juos turi palaikyti.

Būna atvejų, kad artimieji pradeda skambinti ir auklėti gydytojus, ieškoti kitų "geresnių" gydytojų, taip sutrikdydami ir taip sunkią situaciją. Svarbu suprasti, kad tokiu būdu artimieji tvarkosi su savo bejėgiškumo jausmu.

Visgi, tenka pripažinti, kad tokios situacijos nėra lengvos pačiai mamai. Todėl atviras įvardinimas, ko jums tikrai šiuo metu reikia, gali padėti ir Jums pačiai, ir artimiesiems - pvz. įvardinkite, kad nenorite, kad dabar Jus klausinėtų, trukdytų; nenorite, kad guostų, bet norite, kad pabūtų šalia.

Atviras įvardinimas ar netgi pasakymas, kad Jums irgi dabar sunku ir nesinori guosti kitų, gali padėti sumažinti visų nerimą ir netgi sustiprinti šeimos narių ryšius.

Svarbu žinoti, kad net jei artimieji ir nesupras Jūsų skausmo ar situacijos taip kaip Jūs, tai tikrai nereiškia, kad jiems nesvarbu arba kad Jūsų nemyli ir nesirūpina. Paprastai tai reiškia, kad jie išsigandę, nori padėti, bet tiesiog nežino kaip. Neturite globoti savo artimųjų ar jaustis kaltos, bet galite įvardinti ir pasakyti, ko Jums tikrai reikia šiuo metu.

  • Kitų mamų parama/grupė:

tai itin svarbi grandis, nes tai mamos, kurios pačios patyrė tokias situacijas ir gali tiesiogiai ir betarpiškai pasidalinti sava patirtimi, nuraminti, padėti, įkvėpti. Kartais ir vienas mažas, bet labai realus pasidalinimas gali visiškai pakeisti Jūsų būseną į gera. Žinojimas, kad nesi viena, kad kitos mamos irgi išgyveno panašias situacijas, leidžia kiek ramiau reaguoti į viską.

Labai dažnai kitų mamų patirtis padeda tik gimus neišnešiotukui, daug bendraujama, kol būnama ligoninėje. Ko gero, svarbu palaikyti ryšius ir vėliau, kai jau sugrįžtama namo ir liekama savoje erdvėje. Tai padeda būti ir kartu plėtoti pagalbos ratą kitoms mamoms, kurios dar tik susidurs su šia situacija.

  • Socialinio darbuotojo pagalba:

socialinis darbuotojas paprastai yra pirminis žmogus, kuris aplanko dar būnant ligoninėje ir gali supažindinti su visa tvarka, suteikti reikalingą informaciją, išklausyti ir nukreipti pagalbos.

  • Psichologo; psichoterapeuto pagalba:

pokalbiai su psichologu gali padėti susivokti jausmuose, padeda saugioje aplinkoje ir ryšyje išreikšti sielvartą, kad įvyko ne taip, kaip tikėtasi, galima išmokti išbūti ir išgyventi įvairius kylančius jausmus, sumažinti baimę. Saugus ryšys visada padeda greičiau adaptuotis, kurti saugų prieraišumą su savo kūdikiu bei padeda atrasti vidinius resursus susitvarkyti su esama situacija.

Apibendrinimas:

  • Gimus neišnešiotukui, Jums tikrai prireiks laiko, kantrybės, šilumos ir paskatinimo. Tai - naujas, netikėtas ir stresą keliantis patyrimas ir su viskuo būti tikrai reikia išmokti.
  • Pradžioje visada kyla pirminio šoko reakcija. Reikia duoti sau laiko priimti realybę, tačiau pamažu pradėti bendradarbiauti su kitais.
  • Prisiminkite, kad jūs nesate vienos - tikrai yra nemažai žmonių, kurie gali ir nori padėti. Svarbu neužsidaryti savo skausme.
  • Jei galite, bandykite išsakyti, kokios pagalbos reikėtų arba kaip jaučiatės - tai tik sustiprins bendradarbiavimą ligoninėje ir jau sugrįžus namo. Tikrai rasite žmonių, kurie gali ir nori turėti emocinių ryšių bei kontaktų su jumis.
  • Kai suvokiate, kas vyksta Jūsų gyvenime, suprantate, ką iš tiesų jaučiate, tuomet pamažu pradedate naudotis savo vidiniais resursais, kurių tikrai reikia ir Jums, ir vaikeliui, ir visai šeimai.
  • Tik Jūs žinote, kas Jums ir kūdikiui yra geriausia.
  • Išlikite viltingi - tai padeda priimti savo ir kitų galimybes, pastangas, Jūsų vaikelio unikalumą.