Emocingumas ir jo įtaka žmogaus elgesiui

Kas yra emocingumas?

Emocingumas apibūdinamas kaip tam tikras reagavimas („pralaidumas“) į išorinį pasaulį. Emocingumas gali būti vertinamas kaip žemas, vidutinis ir aukštas.

Žemo emocingumo asmenys save vertina kaip pilnai susiformavusias asmenybes, kurioms nėra jokio poreikio keistis. Tokiems žmonėms nekyla nerimo ar abejonių, kas ir kokie jie yra. Žemo emocingumo asmenys nereaguoja į neigiamą grįžtamąjį ryšį apie juos, nes jaučiasi pasitikintys savimi.

Žmonės su vidutiniu emocingumu yra jautrūs aplinkos pokyčiams, tačiau jie išlieka stabilūs ir geba adekvačiai bei racionaliai prisitaikyti prie aplinkos. Jie jaučiasi patenkinti tokie, kokie yra, tačiau lygiai taip pat geba ir keistis, jeigu to reikia arba jie to nori patys.

Tuo tarpu aukšto emocingumo žmonių savastis nuolat kinta, todėl galima teigti, jog tokiems asmenims trūksta pasitikėjimo savimi. Tokie asmenys į pastabas ar grįžtamąjį ryšį linkę reaguoti labai asmeniškai, bandys save nuolat tobulinti. Tai pernelyg jautrūs, siekiantys suprasti kitus asmenys.

Emocingumo sritys arba iš ko susideda emocingumas?

Įprastai emocingumas skirstomas į dvi sritis:

I. įtampą - tai bendras polinkis jausti įtampą ir nerimą, ypač artėjant svarbiems įvykiams. Kitaip dar galime teigti, jog tai nuolat egzistuojantis nerimas be jokių aiškių priežasčių.

Didelę įtampą patiriantys asmenys daug labiau nerimauja, būna įsitempę, daug dažniau jaučia stresą, skundžiasi nemiga, linkę galvoti apie problemas.

Kai žmonės nejaučia įtampos, jie yra labiau atsipalaidavę ir nevaržomi rūpesčių. Jie nėra linkę nerimauti iš anksto, todėl kitiems gali atrodyti, kad yra šalti ir nekreipiantys dėmesio į aplinkinių patiriamą stresą.

Tai ypač svarbus veiksnys, nes sukelia daug fizinių ir su stresu siejamų ligų, kurias paprastai žmonės dažniausiai linkę ignoruoti arba susirūpina per vėlai, kai pasekmės tampa ypač matomos arba juntamos. Tai gali būti aukštas kraujo spaudimas, miego, dėmesio ir koncentracijos problemos, psichosomatinės ligos ar jų simptomai ir kt.

II. nuogąstavimą - tai labiau susiję su pasitenkinimo ar nepasitenkinimo gyvenimu jausmu, polinkiu būti ypač atsargiu ir netgi kiek pesimistišku.

Aukštą nuogąstavimo vertinimą turintys asmenys mažiau tiki sėkme ir tuo, kad viskas vyksta reikiama linkme. Dažniausiai tai žmonės, kurie viską linkę patikrinti po kelis kartus. Jie mažiau patenkinti savo gyvenimu ir daugelį dalykų laiko nepatikimais.

Priešingai asmenys su žemu nuogąstavimu yra užtikrinti dėl daugelio dalykų, pasitiki savimi. Jie yra optimistai ir tiki, kas viskas susitvarkys su jų ar be jų įsikišimo. Jie patenkinti tuo, kokie yra ir nemato dalykų, kuriuos norėtų keisti savyje. Dažniausiai gyvena šia diena. Ekstremaliose situacijose jie gali pasirodyti abejingi, pernelyg pasitikintys savimi ir netgi atsainūs.

Kaip kinta žmogaus elgesys aukšto ir žemo emocingumo atvejais?

Iš esmės emocingumas tampa vienu pagrindinių veiksnių dėl jo įtakos, keičiant kitų asmenybės veiksnių nulemtą elgesį, arba jo įtakos aplinkiniams.

Aukštą emocingumą turintys žmonės pasižymi tendencija intensyviau reaguoti į aplinką, priimti emocijomis grįstus sprendimus. Dėl to gali kilti sunkumų išlaikant dėmesį ties pagrindinėmis problemomis, sudėliojant prioritetus, jie gali būti lengvai išblaškomi.

Paprastai, kai žmogus turi aukštą emocingumą, tampa daug sunkiau numatyti jo elgesį ir aplinkiniai pastebės labiau neigiamus asmenybės bruožus. Kartais galime pastebėti elgesį, „iškrentantį“ iš normos ribų.

Aukšto emocingumo atveju galimybės pasiekti sėkmingų rezultatų ženkliai sumažėja. Vidiniai žmogaus konfliktai trunka ilgai, o tai reiškia, kad nuoskaudas jie kaupia ilgą laiką ir kažkada tikrai suveikia "paskutinio lašo" principas.

Tačiau jie gali būti ir išskirtinai charizmatiški, jaudrūs žmonės, kuriuos mėgsta juos supantys žmonės darbe ir gyvenime.

Žemą emocingumą turintis žmogus pasižymės ramiu, pasitikinčiu, galbūt net kiek nuobodžiu elgesiu. Paprastai tokie žmonės nesutrinka, nepanikuoja bei priima dalykus tokius, kokie jie yra. Dėl pernelyg didelio pasitikėjimo ar užtikrintumo savimi gali būti sunku įtikinti tokį žmogų, kad pakeisti elgesį gali būti naudinga ar netgi reikalinga.

Todėl dažniausiai kitiems (paprastai labiau emocingiems) jie gali atrodyti netgi abejingi arba "šaltai" reaguojantys, ignoruojantys kritiką, neįvertinantys sunkumų.

Tačiau tai žmonės, kurie moka atsipalaiduoti ir būti laimingi, pozityvūs, pasitikintys savo žiniomis ir įgūdžiais.

Apibendrinimas

Paprastai įprasta pabrėžti teigiamus žemo emocingumo aspektus ir neigiamus aukšto emocingumo aspektus. Tačiau, kaip ir visur, abi pusės turi savų pliusų ir minusų.

Jaudrumas ir aukšto emocingumo nepastovumas gali sukelti sunkumų dėl nenuspėjamo ir nenuoseklaus žmogaus elgesio, tačiau jis taip pat gali paskatinti kūrybiškumą, pakelti aplinkiniams nuotaiką ir susidomėjimą.

Tuo tarpu pastovus elgesys gali būti matomas kaip nuobodus, ramus, gali trūkti gyvumo ar dinamikos. Šalia tokio žmogaus gali būti saugu, užtrikrinta, bet tai nekels didelių iššūkių.

Todėl visuomet tenka atsakyti į klausimą sau pačiam – ar mano emocingumo lygis padeda, o gal trukdo man gyventi ir siekti savo tikslų. Tik gerai supratę, kas yra emocingumas, galime daryti įtaką ir keistis.

Straipsnis parengtas naudojantis „Facet5 fasilitatoriaus vadove“ pateikta informacija.